Tu taip arti..
Bet aš negaliu tavęs apkabint..
Norėčiau pasakyti myliu, bet negaliu..
Noriu būt su tavim, bet tai neįmanoma..
Turiu suvokt jog mes nebūsim kartu,
Bet tai suvokti begalo skaudu..
205.
Einu gatve.. Šiandien man liūdna,
Galvoju, kur tu?
Vakar sakei, kad myli
Šiandien jau tavęs nerandu.
O, pagaliau sulaukiau
Tavo skambučio..
Liūdnai pranešei man,
Kad šiandien susirgai..
Bet kodėl šiandien
Tave mačiau parduotuvėj?
Pirkai tų rožių..
Bet pasirodo jos ne man,
Nes vėl katik tave pamačiau,
Bet tu bučiavai jau kitą..
204.
Negaliu pasilikti čia ilgiau..
Nebepasimatysim jau niekada..
Nelaikyk, nelaikyk manęs prašau negaliu pasilikti čia ilgiau..
Negaliu užmiršti tavųjų akių, todėl išvykstu..
Atleisk daugiau taip negaliu..
203.
Man nepatinka lietus, jis man primena tave.
Man nepatinka lietus, jis panašus į tave.
Man nepatinka lietus, jis verkia kaip ir aš.
Man nepatinka lietus, jis man vis liūdesį atneša.
202.
Bjaurus žodis yra atsiprašau. Jo niekad niekas nemokės ištarti iš širdies.. Nes tie, kurie tai moka, nesielgia taip, kad tektų jį tarti..
201.
Nuliūsk, pravirk, širdie gailinga,
Dėl tuštumos, dėl nakties!
Raudok, nes sopulių nestinga
Nei graudulių jautrios nakties..
Mylėk, kalbėk lašais akyse
Paguodos neliestais, karčiais!
Tokiais savy ilgai laikytais
Dabar verksmingai tekančiais..
O tu tenai, kai man krūtinėj
Vėl aidas sklis iš praeities..
Ar besuprasi kaip sutrynei
Meilumą vaikiškos širdies?
200.
Gal kada nors prasilenksim mieste, gal vienas kitam LABAS ištarsim..
Ir suduš krūtinej širdis, kaip kadais.. Galbūt tada, tada mes suprasim, kiek daug reiškiame vienas kitam.. Tik abu žinosim, kad jau per vėlu.. Jei nori - aš išeisiu, jei nori - aš pasiliksiu.. Jeigu nori - aš kalbėsiu, jei nori - dieną naktį aš tylėsiu.. Bet žinok, kad visuomet ilgesiuos tavęs..
199.
Ir prasidėjo viskas
Lyg pasakoj gražioj
Tada net negalvojau,
Kad taip tik bus pradžioj
Jaučiau kažką širdy-
Ji man labai spurdėjo
Tirpau tavo glėby
Man nieko nereikėjo..
Tu visad buvai tas
Kurio labai norėjau
Ir štai džiaugiausi aš-
Ką tik viena turėjau.
Bet visada taip būna
Ir niekas čia nekaltas-
Kad šie jausmai pražūva
Ir tu tapai toks šaltas..
Galėjai bent pranešti
Kad palieki mane
Dabar turiu aš nešti
Tą skausmą širdyje..
198.
Prisimink ramunę, kuri visad tyli.
Prisimink mėnulį, naktį tarp žvaigždžių.
Prisimink mergaitę, kuri tave myli
Vakarais prislėgta ilgesio bangų.
197.
Mes ilgimės tų dienų, kurios praėjo. Bet bėga laikas ir mes jo negalim sustabdyti. Mes augam, senstam, mirštam, gimstam tai toks sunkus mūsų gyvenimo laikas. Mes ilgimės tų žmonių, gyvūnų kuriuos praradome ir atsimename tą dieną su jais. Mes ilgimės savo artimųjų, kurie išvažiavo ir niekada jau nbegrįš. Tad mes suprantame, kad visi mes keičiamės ir ilgimės visko kas mums buvo brangu. Ir visą laiką mes kažko ilgimės ir visą laiką ilgesimės.
196.
Jei išeisi - išeik tyliai, kad nepažadintum miegančio ilgesio. Jei nuspręsi palikti - palik ramiai, juk nieko blogesnio jau nebegali nutikti. Jei nuspręsi ką nors išsinešti - išsinešk mano širdį, nes ji neplaks be Tavęs. O jei nuspręsi likti - tiesiog žinok, kad aš Tavęs laukiu..
195.
Dar ir šiandien menu šį skausmą, kai klupau aš iš nevilties.. Kai stovėjom abu aš tylėjau aš.. Tu šaukei ir drabstei purvu mano veidą, šitą kurį vadinai "mylimu, brangiu".. Aš stovėjau neištariau nei žodžio, nes kalbėti jau buvo per daug sunku. Vis šaukei tu įžeidinėjai baisiais žodžiais, taip kaip, niekas nesielgė dar.. Aš tylėjau, supratau, kad tylėjau, nes mylėjau.. IR MYLĖSIU TAVE AMŽINAI.. Tu pamatęs, kad netariu nei žodžio paklausei: Ar viskas gerai? Atsakiau: Tu galvok ką nori.. tik žinok - mylėjau labai.. ir nuėjau, nuėjau nuleidusi galvą - taip kaip niekad..
194.
Ar meilės sparnai, tokie stiprūs, kad mus pakeltų į ten.. Kur gražu ir gera? Kur visi trokšta pakilti.. tikriausiai ne.., nes TU nežinai ką reiškia pamilti.. nežinai ką reiškia krūtinėje jausti besidaužančią širdį.. TU ne tas, su kuriuo man lemta pakilti.. Tačiau buvo gera tave pamilti..
193.
Kažkur tarp žemės ir dangaus.
Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio.
Kažkur tarp paprasto žmogaus.
Yra tas didis žodis meilė.
Ir kiek tas žodis mums brangus?
Ka reiškia pasakyti myliu?
Gal tai tik išmislas klaikus?
O gal jinai atstoja viską?
Kodėl jei myli tai kenti?
Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla?
Iš kur ta širdgėla baisi?
Ji gali pražudyti sielą.
Bet vistik meilė ji yra!
Tas paprastas, kartu ir didis žodis!
Bet kas nemyli!
Viso to suprast negali!
192.
Ilgiuosi tavo gilių akių,
Ilgiuosi tavo bučinių karštų,
Ilgiuosi tavęs,
Nes myliu tave,
Bet tu nesi su manimi..
191.
Myliu.. labai tave myliu..
Bet tu išėjai iš mano gyvenimo,
Tarei sudie ir palikai mane vieną.
Taip sunku be tavęs..
Noriu apkabint, bet negaliu,
Atmink aš tave myliu ir mylėsiu.
190.
Mano jausmai tau nerūpi.. ir man dėl to labai skaudu.. Ak, kad tu žinotum kaip ligi šiol tave myliu.. pamiršti negaliu..
189.
Lūpos virpėjo, kaip niekada..
Ašaros ritosi skruostais,
Lyg būtų prakiuręs dangus..
O rankos.. nenorėjo paleisti tavęs..
Žinojau tik vieną..
Kad iš mano širdies niekada nedingsi..
Atėjo metas atsisveikinti..
Apkabinau tave stipriai per pečius..
Ir jie tave atėmė iš manęs..
Dangus pasiėme tave per anksti..
Žinau vieną.. Visada liksi mano širdyje..
Lijo.. Kritau kniūpščia ant žemės..
Ir meldžiau Dievo, kad neatimtų tavęs iš manęs..
Pačio brangiausio žmogaus pasaulyje..
Kurį turėjau.. ir turiu.. ir turėsiu..
Savo širdyje..
188.
Aš nežinau kur dingo mano akių spindesys
Nes jas, kaip ir širdį, užvaldė liūdesys
Ašaras niūriai plauna lietus
Lyg akmenis skaldyčiau kietus..
Visada taip jauties kai tave palieka
Ir širdy atrodo nebeliko vietos
Ir šie sakiniai jau yra sakyti
Kam kartoti, jei nebeklausysi?
187.
Tu palikai mane ant ledo
O jausmas tai labai žiaurus
Aš stoviu palei keistą kelią
Ir laukiu kol prašvis dangus.
Staiga tu supratai, meiluti,
Kad blogai tu darei tiktai
Ir leisk dar su tavim pabūti
Kol meilės prasidės kerai..
186.
Mylėjau, myliu ir mylėsiu
Aš prie šių žodžių jau pripratau
Supratau, jog tavęs nepamiršiu
Supratau, jog nesugrįši, kaip negrįšta upės vanduo..
185.
Aš ištrinsiu tavo telefono numerį
Nors jį ir taip mintinai žinau,
Bet aš ištrinsiu ir prisiminti sau neleisiu
Gal nors taip man bus lengviau..
184.
Tu išėjai ir palikai mane, pasiėmei visus mano jausmus ir žodžius, kurių gal niekada nebus, tu išėjai kartu su mano šypsena veide, kuri kas kart nušvito pamačius tave, tu tik palikai verkiančią širdį, ir įskaudintą mergaitę, kuri vis tiek tave myli..
183.
Einu gatve, kurioj lietus lyja visada.. Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu.. Kartais pagalvoji ką galečiau atiduoti? Ką galečiau paaukoti už tą laimės gabalėlį?..
182.
Yra gėlių gražiais žiedais,
Bet jų spygliai nuodingi.
Yra žmonių linksmais veidais,
Tačiau jie nelaimingi.
Todėl išvydus gražia gėlę
Jos skinti neskubėk,
O veidą besišypsantį išvydus
Jo laimę netikėk.
181.
Parašiau eiles - nežinau ar skaitysi,
Sukūriau dainą - nežinau ar klausysi,
Viską stengiuos daryti tiktai dėl tavęs,
Bet nežinau kur toliau visa tai nuves..
Prisiminti tave man yra per skaudu,
Nekenčiu to jausmo, kad tave prarandu,
Karšta ašara nudegino man akis,
Bet tave pamatysiu ir tykiu.. jos užgis..
180.
Akys pasruvusios krauju, ašarų nebeturiu, kūną krečia drebulys, širdį plėšo į dalis.. Tokio jausmo nejutau kol tavęs nepažinau, liko šukės iš svajų, nereikšmingų paslapčių..
179.
Patikėjau vėl tavim, tom kvailom tavo akim, vėl pamiršti negaliu, tavo lūpų tų saldžių.. tu žaidei su manimi ir naudojais naktimi, patikėti man sunku, kad nekęsti negaliu.. kad ir ką darytum tu, aš labai tave myliu, nors ir pakeitei mane, visad liksi širdyje..
178.
Kartais kentėti skaudžiau nei mylėti, kartais meluoti skaudžiau nei tylėti, kartais taip norisi dingti iš čia, bet negaliu, nes paliksiu tave.. tarsi angelas baltas aš saugau tave, o pati įstringu kaip iššauta kulka.. nors tau visiškai dzin ką manau.. ką jaučiu.. bet pasakysiu vistiek Aš Tave Myliu..
177.
Ašaros juk nieko nepakeis, nesuprantu kodėl verkiu, galėčiau rėkti aš balsu, kad tu išgirstum kaip skaudu.. girdėti, kad visur kalta, matyti tave su kita, žmogau, aš širdį juk turiu, nors tau yra tai nesvarbu..
176.
Gulėjau ir galvojau.. Miegojau - sapnavau, kad vieną gražią dieną tave aš sutikau.. Nebuvo tai tik sapnas, nebuvo tai svaja, iš tikro viskas vyko dar vakar vakare.. Dar vakar tu prisiekei pabūt su manimi, dar vakar tu prisiekei mylėt visa širdimi.. Bet tai tik buvo melas, tu apgavai mane, ir garsiai nusijuokęs man ištarei ate..
175.
Mintis užvaldė liūdesys. As nežinau kodėl verkiu, bet prisiminti visa tai, man iki šiol yra skaudu.. Širdis plaka vis stipriau, rankos pradeda drebėti, aš nežinau ko aš bijau ir kuo galiu pasitykėti.. Tik likusi as kvailės vietoj, valausi ašaras skaidrias, ir iš minčių bandau išstumti tas nepamirštamas dienas..
174.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. O kodėl tu palikai mane?
Tas pragariškas skausmas, kurį kaupiu širdy
Jis niekad nesiliaus, tu patikėk manim.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. O kodėl tu išdavei mane?
Tas netekties jausmas, kupinas vilčių, kad tu dar sugrįši iš pragaro nasrų.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. Kodėl aš dar stengiuos susigrąžint Tave?
Myliu Tave.. o gal ne? Pasiilgau tavęs.. Bet ne! Nežinau kas daros manyje..
Žvakės šviesa. Meilės paieška. Tai kam aš galvoju apie Tave?
Nenoriu gyventi. Nenoriu numirti
Tik noriu, kad būtum šalia.
173.
Galbūt tai paskutinis mano laiškas, nenoriu drumst ramybės tau daugiau, ir tylios juodos naktys tau pasakys ko aš nepasakiau..
172.
Smarki audra ir smarkus lietus beldžiasi į langą, vėl nerimaudama jaučiu kaip vandenyno bangos teškiasi į krantą.. Štai ašaros man vėl nuo skruostų krenta.. Jaučiu kaip šaltos vėjo rankos apglėbia mane kaskart..
171.
Nieko nereikia ir nereikės daugiau, nes tik tave surast bandžiau, nieko neliko, o trūko tiek nedaug.. kas buvo viska pamiršau..
170.
Taip skaudu dar nebuvo..
Atrodo visas pasaulis sugriuvo..
Atrodo šiam pasauly nieko neliko..
Kas buvo - pražuvo..
169.
Ar žinai, kad skausmą širdy palikai?
Ar žinai, kad dar ilgėsiuos ilgai?
Ar žinai, kad dar ašaros kris ilgai?
Nejaugi nežinai, kad aš tave mylėsiu amžinai?
168.
Kažkas įskaudino Tave, pražuvo meilė ugnyje..
Kažkas kuždėjo Tau žodžius, kad angelas Tu - ne žmogus..
Bet viskas liko praeity, delne tik ašara karti..
Kažkas gailėsis tų dienų ir verks, bet bus jau per vėlu..
Kažkas žiūrės Tau į akis, sakys atleisk - tai praeitis,
Bet Tu ištarsi tik žvilgsniu.. Jame bus žodziai - per vėlu..
167.
Praeina vasaros auksinės, žiema nubalintais takais, speigus pakeičia gegužio dienos, tiktai tavęs man niekas nepakeis.
166.
Ar aš tau reikalinga..
Ar jauti ką nors širdy..?
Ar tu mane mylėjai..?
Ar tiesiog šlykščiai melavai..?
O man tu reikalingas..
Ir myliu tave karštai..
Bet aš tai nereikalinga..
Tada eik tu geriau šalin..
165.
Kažkada mes būdavom kartu
Ilgai kalbėdavomės nakčia,
Bet štai išskyrė mus keliai,
Nuėjome abu skirtingais..
Mano meilė tau stipri,
Stipri be galo stipri,
Bet aš tau tikriausiai tik
Paprastutė mažutė mergaitė..
Bet pamatyk dabar mane,
Sutik kely ar kieme
O gal tu vis dėlto norėsi
Sugrįžti pas mane..
164.
Prašei nepalikt tavęs,
Bet pats palikai.
Mylėt žadėjom abu,
Bet nebemylėt nusprendei tu..
Dabar likai prisiminimas,
Ilgas ir net nuobodus.
Bet kas aš tau esu,
Žinai tiktai tu vienas..
163.
Ne.. Aš nesakysiu, kad užmiršau tave, nes tai būtu melas.. Tu lyg pienės pūkas, buvai, bet pradingai.. Tikėjau, kad pūkai neša laimę.. Bet tu mano laimę pagrobei.. Tikėjau, kad meilė amžina, bet tu ir tai nusinešei su savim.. O kas liko man? Tik migloti prisiminimai..
162.
Ar kada nors bus geresnė diena nei šiandien? Kažkada bus ir blogesnė. Išmokim žiūrėti į pasaulį kaip į tikrą nežinią, kur nieko planuoti negali. Kartais taip norisi, bet tu būni toli..
161.
Ledinės ašaros pjausto veidą,
Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą,
Kuris paišo tavo veidą ant mano žando..
160.
Galiu palaukt akimirką, o gal daugiau,
Galiu tylėt jei tau nuo to geriau,
Galiu galėt ko negalėjau niekada,
Galiu pakeist save jei keisiesi drauge..
Ir viskas vėl kartosis iš pradžios
Ir viskas be laimingos pabaigos
Ir viskas kaip ir prieš akimirkas kelias.
Ir viskas vėl priklauso nuo tavęs..
Nebegaliu rašyt, nes mintys miega naktyje.
Nebegaliu tylėt nes tavo žvilgsnis žudo vėl mane.
Nebegaliu sustot, nes tu verti vėl eit pirmyn.
Nebegaliu nukrist, nes tu tempi mane aukštyn..
Nenoriu verkt, nes ašaros paskendo širdyje.
Nenoriu rėkt, nes tu nutildysi mane.
Nenoriu nenorėt aš besišypsančios tavęs.
Nenoriu, kad tu verktum dėl manęs..
159.
Kodėl kitas lūpas lietei tu ta naktį? Kodėl bučiavai ją aistringai, saldžiai? Kodėl su ja tu vaikštai kasdieną lėtai? Kodėl mano širdi ir meilę iš lėto ardai?
158.
Bijau apie tave galvoti, per daug skaudu. Belieka man tiktai svajoti, kad būsime mes vėl kartu. Kodėl sakei tada, kad myli? Bet tai tik buvo melas, netiesa. Kodėl dabar tos lūpos tyli? Nerimsta vis širdis mana.. Nersuprantu kodėl tikėjau, kiekvienu tavo ištartu žodžiu, turbūt todėl, nes aš per daug tave mylėjau, nors lygi šiol dar meilę tau jaučiu.
157.
Lyg mergaitė iš legendų stoviu po dangum niūriu ir vis laukiu tavo rankų.. rankų šitaip mylimų.. ta mergaitė kur svajoja tapt laiminga princese.. kuri tikis ir galvoja, kad ateis dar jos diena. Karta ji sutiko princą, princą pasakų šalies. Tą kurio laukė, kur svajojo, užkariautojo širdies. Gal tas princas ją pamilo. Gal jis jautė jai jausmus, ir mergaitę apsvaigino savo lūpų bučiniais.. tačiau tą lemtingą dieną princas pasakų šalies jai ištaręs vieną žodį dingo iš jos kambario širdies.. Žmonės klausinejo: kas mergaitei? Kas yra?, bet juk niekas nežinojo, kad jos meilė jam tyra..
156.
Taip, šiandien mano skruostu riedėjo ašara.. Iš akių pabėgo mažas perliukas, kuris nusinešė dalelę mano širdies skausmo.. Bet tokią mažytę dalelę, kad nespėjau pajusti, jog jos netekau. Gaila.. Galėtų jos nusinešti visą liūdesį. Būtų lengviau. Tikrai..
155.
Kartais taip norėčiau atsistot vidury gatvės, įsirėžt ir trypti, klykti kaip daro mažas vaikas, klykt, kad aš noriu tavęs, kad aš noriu tavo kūno šalia mano, kad aš noriu.. beprotiškai noriu, kad grižtum..
154.
Neturiu saulutės, kuri šviestų tik man.. ir nereikia. Neturiu žvaigždėto dangaus.. ir nereikia. Neturiu smėlėto jūros kranto.. ir nereikia. Neturiu tavęs.. bet man tavęs taip reikia.
153.
Taip lengvai žvaigždes išdalinai..
Taip ilgai nieko man nesakei..
Ir vis dėl to, sukūrei bangas..
Mano vėjo svajas..
Ištarei man vienai,
Ir rožes lengva ranka išdalinai..
Ar tu žinai ką padarei?..
Lyg nepažinojęs praėjai gatve..
O aš bandžiau išsaugot tave..
Ir nežinau ar gerai pasirinkau,
Kai tik tau iš meilės miriau..
Ar galėjom i saulę pakilt,
Ir visu tuo vėliau nusivilt..
152.
Dabar aš verkiu,
Tave prisiminus..
Tavo šiltą šypseną,
Ir tas žalias tavo akis..
Kurias sapnuoju naktimis..
151.
Pabudusi ankstę rytą, pažvelgus pro langą tolyn, išvydusi saulę už miško, prisimink ko nėra su tavim..
150.
Mirtis..
Kokia ji paslaptinga..
Artima..
Kartu ir reikšminga..
Nepaprasta..
Baiminga..
Sukelia daug ašarų, nevilties..
Daug atsiminimų iš praeities..
Laukia ateities..
Mirtis – galingas ginklas..
Sukurtas Dievų..
Kad šiame pasaulyje, nebebūtų skausmų..
Mirtis – Meilė..
Kartu ateina iš vidaus..
Kartu gyvena taikoje.
Tiesiog meilė atneš skausmo, kai pagaus..
O mirtis.. Jei pagaus..
Nepaleis amžiams iš pragaro ar dangaus..
149.
Manau tie žodžiai, kuriuos tu man sakei
Neišsipildys niekada.
Aš taip norėčiau patikėti jais,
Tačiau nepatikėsiu niekada.
Pripratau prie tavo žodžių
Pripratau prie tavęs,
Tačiau nepriprasiu niekada,
Kad tu palieki mane..
148.
Ir vėl tu apgavai mane,
Ir vėl pasijuokei iš mano jausmų.
Tu tikrai nesuprasi niekada,
Kaip man buvo liūdna ir skaudu.
Tu palikai mane vieną tamsiame tunely,
Tu juokeisi kiekvieną dieną
Iš to, kokia kvaila esu.
Aš iš to tunelio taip ir neišėjau,
Nes nemačiau šviesos.
Man buvo be galo skaudu,
Kad tu ne su manimi kartu..
147.
Nusibodo jau kentėti skausmą, ašaras lieti, noriu nuo visų pabėgti, pakeliui su vėju lekti.. Nebejausiu širdies skausmo, nežinosiu meilės jausmo. Supratau aš pagaliau kaip nuo visko pavargau. Sėdžiu ant bedugnės krašto, kur šėtonas sielas blaško, savo kaukę nusiimsiu, o tada ramiai numirsiu..
Draugystė
