Tu išėjai, kai man tavęs labiausiai reikia. Neištarei nei žodžio myliu.. Palikai širdy dvejonių ir sieloj tiek neišpildytų svajonių. Širdis šaukia, rėkia, drasko man krūtinę ir nieks nenori jai padėt.. Nieks nemato mano skausmo begalinio, kai esu viena..
219.
Kartais paimi į delną vandens rasotą lašą.. kartais imi ir palieti akim svajas, kartais imi ir pabučiuoji šypseną pasauly, o širdimi apkabini mane, kartais imi ir trokšti sustabdyti laiką, o kartais bėgi, kad pralenkt kažką.. kartais prisimeni, kad nesuspėjai ko tai padaryti, o kartais nori imti ir pamiršt mane..
218.
Lietus.. Stiklinėm rankom beldžias į langą.. lašai kaip krištolas suspindi tavo akyse.. O ašara ir vėl nurieda mano veidu.. kai net neatsisveikinus vėl palieki mane.. Lietus.. Koks trumpas jo gyvenimas.. Šiandien yra.. O ryt, pavirs šalta vandens srove.. Lietus.. Nuplauna jis ir nežinią, ir skausmą, ir dejavimą.. Tiktai prisiminimai visada amžiams lieka širdyse..
217.
Kaip negera.. ir nieko nėra šalia, o man juk reikia tiek nedaug - tik, kad kas nors išklausytų mane, atsargiai apkabintų, tvirtai laikytų mano rankas, mane ir leistų verkti.. ilgai.. ilgai.. Argi tai yra taip neįmanoma? Man net nereikia jokių paguodos žodžių. Užtektų tik, kad kas pasakytų: "Tu ne viena, aš su tavimi" arba "Nebijok aš šalia", ar dar kažką panašaus. Nereikia tų banalių žodžių "Viskas bus gerai" ir taip toliau.. Juk gerai žinau, kad geriau nebus, kad ir kaip aš to norėčiau..
216.
Be tavęs sunku gyvent, Be tavo šypsenos akių.. Savo angelą turiu, Jis - tai tu.. Bet kadangi esi toli, Skausmas netveria širdy, Skaudu labai. Būk laimingas be manęs, Aš užgesiu be tavęs, Tikrai tikrai.. Suprantu, praeities nepakeisi ir neatsuksi laiko atgal..
215.
Gyvent sunku,
Kai rodos nėr jėgų..
Kai nori skrist,
Bet neturi sparnų..
Ir palūžti
Nesulaukes tu šiltų,
Meilės žodžių atvirų,
Kad tu gali,
Skrist toli, toli..
214.
Nenoriu būt viena,
Nenoriu gyventi tamsoje!
Nenoriu ašarų šaltų..
Nenoriu aš tamsių spalvų..
Kai lieku aš viena,
Tik su tamsa šalta,
Bei lempa įjungta.
Ir ašarom veide..
Negelbsti muzikos garsai,
Ir elektroniniai draugai.
Televizoriui laimingos šypsenos
Nelinksmina visai..
Tetrokštu skristi
Su draugų sparnais,
Su žmogiškais balsais!
Nenoriu būt viena..
213.
Aš žiūrėjau pro langą, laukiau Tavęs. Skruostais tekėjo ašaros. Jų sustabdyti buvo neįmanoma. Tolumoje Tavęs nesimatė. Lijo. Aš tikėjau ta viltimi, kad tu ateisi. Nepaliksi. Mano širdis sakė kitaip. Ji mane vertė nežiūrėti pro langą, nes jis neateis. Aš neklausiau. Bet buvo verta, nes tu taip ir neatėjai. Tu mane palikai. Vienui vieną..
212.
..kad ir kaip bebūtų sunku pažvelgt tau į akis dar kartą, tačiau to noriu, nors tu ir su kita.. kad ir kaip bebūtų gaila, ta kita "buvo" geriausia mano draugė.. kad ir kaip bebūtų man skaudu, aš stengsiuos to niekada neparodyti.. tegul visi mano, kad aš laiminga, nors gelmėj verkia mano širdis..
211.
Tos draugiskos akys, kurios kaskart taip meiliai žiūrėjo į mane, tas žvilgsnis, kuris kaskart perverdavo kiaurai mano širdį ir tie žodžiai, kurie šilde kaskart kai tave išvysdavau.. kodėl tai turėjo baigtis? Kodėl? Kodėl išėjai ir palikai mane mirt iš sielvarto? Gal aš nepakankamai tave mylėjau, o atrodo kad taip karštai.. Tik tu vienas buvai man reikalingas.. tik tu.. žinok mažuti aš tave mylėjau ir mylėsiu per amžius, kol dar gyva bus mano širdis, tol joje rusens mano neapsakoma, neaprėpiama meilė tau..
210.
Šalto ledo bučiniais iki skausmo artimais, apliesiu paskutinį kartą šįsyk galutinai, pasiliksiu be tavęs, kūnas šals, o akys degs, lai gyvenime mažuti tau pasiseks. Man nebeliko nieko ir išdžiūvusios akys nebeverks, jei niekada negrįši, jeigu nutraukei ryšį, aš tikrai nekariausiu dėl tavęs. Niekad pykčio nejutau tik bekraštę meilę tau, to įvertint nemokėjai ačiū dievui supratau, mano ašarų karštų po velnių nevertas tu, tavo laikas jau praėjo, aš su kitu!
209.
Netikėjom netikėjom,
Kad taip gali mums nutikti,
Nemylėjom nemylėjom -
Reikia sau tai pripažinti..
Netikėjom netikėjom,
Kad reikės taip išsiskirti,
Nemylėjom nemylėjom,
Kaip galėjom taip suklysti?
208.
Bet aš seniai jau supratau,
Buvau skirta tikrai ne tau.
Tiktai nereikia slėpt akių,
Vistiek žinau, aš ir jaučiu.
207.
Kodėl aš čia? Kodėl dar čia? Ar lemta žmogui kentėt, galbūt geriau nemylėt? Kam ta meilė reikalinga? Kam ją jaust? Kam mylėt..? Jau geriau būt be jos, nei sunkiai kentėt.. Sunkiausias būdas ko nors pasiilgti - sėdėti šalia to žmogaus ir jausti, kad negali jo turėti.. Sunku suprasti vaikino širdį.. Sunku suprasti myli jis ar ne.. Jis gali nemylėdamas bučiuoti, mylėdamas atstumti nuo savęs..
206.
Tu taip arti..
Bet aš negaliu tavęs apkabint..
Norėčiau pasakyti myliu, bet negaliu..
Noriu būt su tavim, bet tai neįmanoma..
Turiu suvokt jog mes nebūsim kartu,
Bet tai suvokti begalo skaudu..
205.
Einu gatve.. Šiandien man liūdna,
Galvoju, kur tu?
Vakar sakei, kad myli
Šiandien jau tavęs nerandu.
O, pagaliau sulaukiau
Tavo skambučio..
Liūdnai pranešei man,
Kad šiandien susirgai..
Bet kodėl šiandien
Tave mačiau parduotuvėj?
Pirkai tų rožių..
Bet pasirodo jos ne man,
Nes vėl katik tave pamačiau,
Bet tu bučiavai jau kitą..
204.
Negaliu pasilikti čia ilgiau..
Nebepasimatysim jau niekada..
Nelaikyk, nelaikyk manęs prašau negaliu pasilikti čia ilgiau..
Negaliu užmiršti tavųjų akių, todėl išvykstu..
Atleisk daugiau taip negaliu..
203.
Man nepatinka lietus, jis man primena tave.
Man nepatinka lietus, jis panašus į tave.
Man nepatinka lietus, jis verkia kaip ir aš.
Man nepatinka lietus, jis man vis liūdesį atneša.
202.
Bjaurus žodis yra atsiprašau. Jo niekad niekas nemokės ištarti iš širdies.. Nes tie, kurie tai moka, nesielgia taip, kad tektų jį tarti..
201.
Nuliūsk, pravirk, širdie gailinga,
Dėl tuštumos, dėl nakties!
Raudok, nes sopulių nestinga
Nei graudulių jautrios nakties..
Mylėk, kalbėk lašais akyse
Paguodos neliestais, karčiais!
Tokiais savy ilgai laikytais
Dabar verksmingai tekančiais..
O tu tenai, kai man krūtinėj
Vėl aidas sklis iš praeities..
Ar besuprasi kaip sutrynei
Meilumą vaikiškos širdies?
200.
Gal kada nors prasilenksim mieste, gal vienas kitam LABAS ištarsim..
Ir suduš krūtinej širdis, kaip kadais.. Galbūt tada, tada mes suprasim, kiek daug reiškiame vienas kitam.. Tik abu žinosim, kad jau per vėlu.. Jei nori - aš išeisiu, jei nori - aš pasiliksiu.. Jeigu nori - aš kalbėsiu, jei nori - dieną naktį aš tylėsiu.. Bet žinok, kad visuomet ilgesiuos tavęs..
199.
Ir prasidėjo viskas
Lyg pasakoj gražioj
Tada net negalvojau,
Kad taip tik bus pradžioj
Jaučiau kažką širdy-
Ji man labai spurdėjo
Tirpau tavo glėby
Man nieko nereikėjo..
Tu visad buvai tas
Kurio labai norėjau
Ir štai džiaugiausi aš-
Ką tik viena turėjau.
Bet visada taip būna
Ir niekas čia nekaltas-
Kad šie jausmai pražūva
Ir tu tapai toks šaltas..
Galėjai bent pranešti
Kad palieki mane
Dabar turiu aš nešti
Tą skausmą širdyje..
198.
Prisimink ramunę, kuri visad tyli.
Prisimink mėnulį, naktį tarp žvaigždžių.
Prisimink mergaitę, kuri tave myli
Vakarais prislėgta ilgesio bangų.
197.
Mes ilgimės tų dienų, kurios praėjo. Bet bėga laikas ir mes jo negalim sustabdyti. Mes augam, senstam, mirštam, gimstam tai toks sunkus mūsų gyvenimo laikas. Mes ilgimės tų žmonių, gyvūnų kuriuos praradome ir atsimename tą dieną su jais. Mes ilgimės savo artimųjų, kurie išvažiavo ir niekada jau nbegrįš. Tad mes suprantame, kad visi mes keičiamės ir ilgimės visko kas mums buvo brangu. Ir visą laiką mes kažko ilgimės ir visą laiką ilgesimės.
196.
Jei išeisi - išeik tyliai, kad nepažadintum miegančio ilgesio. Jei nuspręsi palikti - palik ramiai, juk nieko blogesnio jau nebegali nutikti. Jei nuspręsi ką nors išsinešti - išsinešk mano širdį, nes ji neplaks be Tavęs. O jei nuspręsi likti - tiesiog žinok, kad aš Tavęs laukiu..
195.
Dar ir šiandien menu šį skausmą, kai klupau aš iš nevilties.. Kai stovėjom abu aš tylėjau aš.. Tu šaukei ir drabstei purvu mano veidą, šitą kurį vadinai "mylimu, brangiu".. Aš stovėjau neištariau nei žodžio, nes kalbėti jau buvo per daug sunku. Vis šaukei tu įžeidinėjai baisiais žodžiais, taip kaip, niekas nesielgė dar.. Aš tylėjau, supratau, kad tylėjau, nes mylėjau.. IR MYLĖSIU TAVE AMŽINAI.. Tu pamatęs, kad netariu nei žodžio paklausei: Ar viskas gerai? Atsakiau: Tu galvok ką nori.. tik žinok - mylėjau labai.. ir nuėjau, nuėjau nuleidusi galvą - taip kaip niekad..
194.
Ar meilės sparnai, tokie stiprūs, kad mus pakeltų į ten.. Kur gražu ir gera? Kur visi trokšta pakilti.. tikriausiai ne.., nes TU nežinai ką reiškia pamilti.. nežinai ką reiškia krūtinėje jausti besidaužančią širdį.. TU ne tas, su kuriuo man lemta pakilti.. Tačiau buvo gera tave pamilti..
193.
Kažkur tarp žemės ir dangaus.
Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio.
Kažkur tarp paprasto žmogaus.
Yra tas didis žodis meilė.
Ir kiek tas žodis mums brangus?
Ka reiškia pasakyti myliu?
Gal tai tik išmislas klaikus?
O gal jinai atstoja viską?
Kodėl jei myli tai kenti?
Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla?
Iš kur ta širdgėla baisi?
Ji gali pražudyti sielą.
Bet vistik meilė ji yra!
Tas paprastas, kartu ir didis žodis!
Bet kas nemyli!
Viso to suprast negali!
192.
Ilgiuosi tavo gilių akių,
Ilgiuosi tavo bučinių karštų,
Ilgiuosi tavęs,
Nes myliu tave,
Bet tu nesi su manimi..
191.
Myliu.. labai tave myliu..
Bet tu išėjai iš mano gyvenimo,
Tarei sudie ir palikai mane vieną.
Taip sunku be tavęs..
Noriu apkabint, bet negaliu,
Atmink aš tave myliu ir mylėsiu.
190.
Mano jausmai tau nerūpi.. ir man dėl to labai skaudu.. Ak, kad tu žinotum kaip ligi šiol tave myliu.. pamiršti negaliu..
189.
Lūpos virpėjo, kaip niekada..
Ašaros ritosi skruostais,
Lyg būtų prakiuręs dangus..
O rankos.. nenorėjo paleisti tavęs..
Žinojau tik vieną..
Kad iš mano širdies niekada nedingsi..
Atėjo metas atsisveikinti..
Apkabinau tave stipriai per pečius..
Ir jie tave atėmė iš manęs..
Dangus pasiėme tave per anksti..
Žinau vieną.. Visada liksi mano širdyje..
Lijo.. Kritau kniūpščia ant žemės..
Ir meldžiau Dievo, kad neatimtų tavęs iš manęs..
Pačio brangiausio žmogaus pasaulyje..
Kurį turėjau.. ir turiu.. ir turėsiu..
Savo širdyje..
188.
Aš nežinau kur dingo mano akių spindesys
Nes jas, kaip ir širdį, užvaldė liūdesys
Ašaras niūriai plauna lietus
Lyg akmenis skaldyčiau kietus..
Visada taip jauties kai tave palieka
Ir širdy atrodo nebeliko vietos
Ir šie sakiniai jau yra sakyti
Kam kartoti, jei nebeklausysi?
187.
Tu palikai mane ant ledo
O jausmas tai labai žiaurus
Aš stoviu palei keistą kelią
Ir laukiu kol prašvis dangus.
Staiga tu supratai, meiluti,
Kad blogai tu darei tiktai
Ir leisk dar su tavim pabūti
Kol meilės prasidės kerai..
186.
Mylėjau, myliu ir mylėsiu
Aš prie šių žodžių jau pripratau
Supratau, jog tavęs nepamiršiu
Supratau, jog nesugrįši, kaip negrįšta upės vanduo..
185.
Aš ištrinsiu tavo telefono numerį
Nors jį ir taip mintinai žinau,
Bet aš ištrinsiu ir prisiminti sau neleisiu
Gal nors taip man bus lengviau..
184.
Tu išėjai ir palikai mane, pasiėmei visus mano jausmus ir žodžius, kurių gal niekada nebus, tu išėjai kartu su mano šypsena veide, kuri kas kart nušvito pamačius tave, tu tik palikai verkiančią širdį, ir įskaudintą mergaitę, kuri vis tiek tave myli..
183.
Einu gatve, kurioj lietus lyja visada.. Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu.. Kartais pagalvoji ką galečiau atiduoti? Ką galečiau paaukoti už tą laimės gabalėlį?..
182.
Yra gėlių gražiais žiedais,
Bet jų spygliai nuodingi.
Yra žmonių linksmais veidais,
Tačiau jie nelaimingi.
Todėl išvydus gražia gėlę
Jos skinti neskubėk,
O veidą besišypsantį išvydus
Jo laimę netikėk.
181.
Parašiau eiles - nežinau ar skaitysi,
Sukūriau dainą - nežinau ar klausysi,
Viską stengiuos daryti tiktai dėl tavęs,
Bet nežinau kur toliau visa tai nuves..
Prisiminti tave man yra per skaudu,
Nekenčiu to jausmo, kad tave prarandu,
Karšta ašara nudegino man akis,
Bet tave pamatysiu ir tykiu.. jos užgis..
Draugystė
