Akys pasruvusios krauju, ašarų nebeturiu, kūną krečia drebulys, širdį plėšo į dalis.. Tokio jausmo nejutau kol tavęs nepažinau, liko šukės iš svajų, nereikšmingų paslapčių..
179.
Patikėjau vėl tavim, tom kvailom tavo akim, vėl pamiršti negaliu, tavo lūpų tų saldžių.. tu žaidei su manimi ir naudojais naktimi, patikėti man sunku, kad nekęsti negaliu.. kad ir ką darytum tu, aš labai tave myliu, nors ir pakeitei mane, visad liksi širdyje..
178.
Kartais kentėti skaudžiau nei mylėti, kartais meluoti skaudžiau nei tylėti, kartais taip norisi dingti iš čia, bet negaliu, nes paliksiu tave.. tarsi angelas baltas aš saugau tave, o pati įstringu kaip iššauta kulka.. nors tau visiškai dzin ką manau.. ką jaučiu.. bet pasakysiu vistiek Aš Tave Myliu..
177.
Ašaros juk nieko nepakeis, nesuprantu kodėl verkiu, galėčiau rėkti aš balsu, kad tu išgirstum kaip skaudu.. girdėti, kad visur kalta, matyti tave su kita, žmogau, aš širdį juk turiu, nors tau yra tai nesvarbu..
176.
Gulėjau ir galvojau.. Miegojau - sapnavau, kad vieną gražią dieną tave aš sutikau.. Nebuvo tai tik sapnas, nebuvo tai svaja, iš tikro viskas vyko dar vakar vakare.. Dar vakar tu prisiekei pabūt su manimi, dar vakar tu prisiekei mylėt visa širdimi.. Bet tai tik buvo melas, tu apgavai mane, ir garsiai nusijuokęs man ištarei ate..
175.
Mintis užvaldė liūdesys. As nežinau kodėl verkiu, bet prisiminti visa tai, man iki šiol yra skaudu.. Širdis plaka vis stipriau, rankos pradeda drebėti, aš nežinau ko aš bijau ir kuo galiu pasitykėti.. Tik likusi as kvailės vietoj, valausi ašaras skaidrias, ir iš minčių bandau išstumti tas nepamirštamas dienas..
174.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. O kodėl tu palikai mane?
Tas pragariškas skausmas, kurį kaupiu širdy
Jis niekad nesiliaus, tu patikėk manim.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. O kodėl tu išdavei mane?
Tas netekties jausmas, kupinas vilčių, kad tu dar sugrįši iš pragaro nasrų.
Žvakės šviesa. Meilės tamsa. Kodėl aš dar stengiuos susigrąžint Tave?
Myliu Tave.. o gal ne? Pasiilgau tavęs.. Bet ne! Nežinau kas daros manyje..
Žvakės šviesa. Meilės paieška. Tai kam aš galvoju apie Tave?
Nenoriu gyventi. Nenoriu numirti
Tik noriu, kad būtum šalia.
173.
Galbūt tai paskutinis mano laiškas, nenoriu drumst ramybės tau daugiau, ir tylios juodos naktys tau pasakys ko aš nepasakiau..
172.
Smarki audra ir smarkus lietus beldžiasi į langą, vėl nerimaudama jaučiu kaip vandenyno bangos teškiasi į krantą.. Štai ašaros man vėl nuo skruostų krenta.. Jaučiu kaip šaltos vėjo rankos apglėbia mane kaskart..
171.
Nieko nereikia ir nereikės daugiau, nes tik tave surast bandžiau, nieko neliko, o trūko tiek nedaug.. kas buvo viska pamiršau..
170.
Taip skaudu dar nebuvo..
Atrodo visas pasaulis sugriuvo..
Atrodo šiam pasauly nieko neliko..
Kas buvo - pražuvo..
169.
Ar žinai, kad skausmą širdy palikai?
Ar žinai, kad dar ilgėsiuos ilgai?
Ar žinai, kad dar ašaros kris ilgai?
Nejaugi nežinai, kad aš tave mylėsiu amžinai?
168.
Kažkas įskaudino Tave, pražuvo meilė ugnyje..
Kažkas kuždėjo Tau žodžius, kad angelas Tu - ne žmogus..
Bet viskas liko praeity, delne tik ašara karti..
Kažkas gailėsis tų dienų ir verks, bet bus jau per vėlu..
Kažkas žiūrės Tau į akis, sakys atleisk - tai praeitis,
Bet Tu ištarsi tik žvilgsniu.. Jame bus žodziai - per vėlu..
167.
Praeina vasaros auksinės, žiema nubalintais takais, speigus pakeičia gegužio dienos, tiktai tavęs man niekas nepakeis.
166.
Ar aš tau reikalinga..
Ar jauti ką nors širdy..?
Ar tu mane mylėjai..?
Ar tiesiog šlykščiai melavai..?
O man tu reikalingas..
Ir myliu tave karštai..
Bet aš tai nereikalinga..
Tada eik tu geriau šalin..
165.
Kažkada mes būdavom kartu
Ilgai kalbėdavomės nakčia,
Bet štai išskyrė mus keliai,
Nuėjome abu skirtingais..
Mano meilė tau stipri,
Stipri be galo stipri,
Bet aš tau tikriausiai tik
Paprastutė mažutė mergaitė..
Bet pamatyk dabar mane,
Sutik kely ar kieme
O gal tu vis dėlto norėsi
Sugrįžti pas mane..
164.
Prašei nepalikt tavęs,
Bet pats palikai.
Mylėt žadėjom abu,
Bet nebemylėt nusprendei tu..
Dabar likai prisiminimas,
Ilgas ir net nuobodus.
Bet kas aš tau esu,
Žinai tiktai tu vienas..
163.
Ne.. Aš nesakysiu, kad užmiršau tave, nes tai būtu melas.. Tu lyg pienės pūkas, buvai, bet pradingai.. Tikėjau, kad pūkai neša laimę.. Bet tu mano laimę pagrobei.. Tikėjau, kad meilė amžina, bet tu ir tai nusinešei su savim.. O kas liko man? Tik migloti prisiminimai..
162.
Ar kada nors bus geresnė diena nei šiandien? Kažkada bus ir blogesnė. Išmokim žiūrėti į pasaulį kaip į tikrą nežinią, kur nieko planuoti negali. Kartais taip norisi, bet tu būni toli..
161.
Ledinės ašaros pjausto veidą,
Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą,
Kuris paišo tavo veidą ant mano žando..
160.
Galiu palaukt akimirką, o gal daugiau,
Galiu tylėt jei tau nuo to geriau,
Galiu galėt ko negalėjau niekada,
Galiu pakeist save jei keisiesi drauge..
Ir viskas vėl kartosis iš pradžios
Ir viskas be laimingos pabaigos
Ir viskas kaip ir prieš akimirkas kelias.
Ir viskas vėl priklauso nuo tavęs..
Nebegaliu rašyt, nes mintys miega naktyje.
Nebegaliu tylėt nes tavo žvilgsnis žudo vėl mane.
Nebegaliu sustot, nes tu verti vėl eit pirmyn.
Nebegaliu nukrist, nes tu tempi mane aukštyn..
Nenoriu verkt, nes ašaros paskendo širdyje.
Nenoriu rėkt, nes tu nutildysi mane.
Nenoriu nenorėt aš besišypsančios tavęs.
Nenoriu, kad tu verktum dėl manęs..
159.
Kodėl kitas lūpas lietei tu ta naktį? Kodėl bučiavai ją aistringai, saldžiai? Kodėl su ja tu vaikštai kasdieną lėtai? Kodėl mano širdi ir meilę iš lėto ardai?
158.
Bijau apie tave galvoti, per daug skaudu. Belieka man tiktai svajoti, kad būsime mes vėl kartu. Kodėl sakei tada, kad myli? Bet tai tik buvo melas, netiesa. Kodėl dabar tos lūpos tyli? Nerimsta vis širdis mana.. Nersuprantu kodėl tikėjau, kiekvienu tavo ištartu žodžiu, turbūt todėl, nes aš per daug tave mylėjau, nors lygi šiol dar meilę tau jaučiu.
157.
Lyg mergaitė iš legendų stoviu po dangum niūriu ir vis laukiu tavo rankų.. rankų šitaip mylimų.. ta mergaitė kur svajoja tapt laiminga princese.. kuri tikis ir galvoja, kad ateis dar jos diena. Karta ji sutiko princą, princą pasakų šalies. Tą kurio laukė, kur svajojo, užkariautojo širdies. Gal tas princas ją pamilo. Gal jis jautė jai jausmus, ir mergaitę apsvaigino savo lūpų bučiniais.. tačiau tą lemtingą dieną princas pasakų šalies jai ištaręs vieną žodį dingo iš jos kambario širdies.. Žmonės klausinejo: kas mergaitei? Kas yra?, bet juk niekas nežinojo, kad jos meilė jam tyra..
156.
Taip, šiandien mano skruostu riedėjo ašara.. Iš akių pabėgo mažas perliukas, kuris nusinešė dalelę mano širdies skausmo.. Bet tokią mažytę dalelę, kad nespėjau pajusti, jog jos netekau. Gaila.. Galėtų jos nusinešti visą liūdesį. Būtų lengviau. Tikrai..
155.
Kartais taip norėčiau atsistot vidury gatvės, įsirėžt ir trypti, klykti kaip daro mažas vaikas, klykt, kad aš noriu tavęs, kad aš noriu tavo kūno šalia mano, kad aš noriu.. beprotiškai noriu, kad grižtum..
154.
Neturiu saulutės, kuri šviestų tik man.. ir nereikia. Neturiu žvaigždėto dangaus.. ir nereikia. Neturiu smėlėto jūros kranto.. ir nereikia. Neturiu tavęs.. bet man tavęs taip reikia.
153.
Taip lengvai žvaigždes išdalinai..
Taip ilgai nieko man nesakei..
Ir vis dėl to, sukūrei bangas..
Mano vėjo svajas..
Ištarei man vienai,
Ir rožes lengva ranka išdalinai..
Ar tu žinai ką padarei?..
Lyg nepažinojęs praėjai gatve..
O aš bandžiau išsaugot tave..
Ir nežinau ar gerai pasirinkau,
Kai tik tau iš meilės miriau..
Ar galėjom i saulę pakilt,
Ir visu tuo vėliau nusivilt..
152.
Dabar aš verkiu,
Tave prisiminus..
Tavo šiltą šypseną,
Ir tas žalias tavo akis..
Kurias sapnuoju naktimis..
151.
Pabudusi ankstę rytą, pažvelgus pro langą tolyn, išvydusi saulę už miško, prisimink ko nėra su tavim..
150.
Mirtis..
Kokia ji paslaptinga..
Artima..
Kartu ir reikšminga..
Nepaprasta..
Baiminga..
Sukelia daug ašarų, nevilties..
Daug atsiminimų iš praeities..
Laukia ateities..
Mirtis – galingas ginklas..
Sukurtas Dievų..
Kad šiame pasaulyje, nebebūtų skausmų..
Mirtis – Meilė..
Kartu ateina iš vidaus..
Kartu gyvena taikoje.
Tiesiog meilė atneš skausmo, kai pagaus..
O mirtis.. Jei pagaus..
Nepaleis amžiams iš pragaro ar dangaus..
149.
Manau tie žodžiai, kuriuos tu man sakei
Neišsipildys niekada.
Aš taip norėčiau patikėti jais,
Tačiau nepatikėsiu niekada.
Pripratau prie tavo žodžių
Pripratau prie tavęs,
Tačiau nepriprasiu niekada,
Kad tu palieki mane..
148.
Ir vėl tu apgavai mane,
Ir vėl pasijuokei iš mano jausmų.
Tu tikrai nesuprasi niekada,
Kaip man buvo liūdna ir skaudu.
Tu palikai mane vieną tamsiame tunely,
Tu juokeisi kiekvieną dieną
Iš to, kokia kvaila esu.
Aš iš to tunelio taip ir neišėjau,
Nes nemačiau šviesos.
Man buvo be galo skaudu,
Kad tu ne su manimi kartu..
147.
Nusibodo jau kentėti skausmą, ašaras lieti, noriu nuo visų pabėgti, pakeliui su vėju lekti.. Nebejausiu širdies skausmo, nežinosiu meilės jausmo. Supratau aš pagaliau kaip nuo visko pavargau. Sėdžiu ant bedugnės krašto, kur šėtonas sielas blaško, savo kaukę nusiimsiu, o tada ramiai numirsiu..
146.
Štai guliu lovoj, bet negaliu užmigti, nes galvoju apie tave. Mąstau apie laiką, kurį skyriau tik tau. Galvoju apie svajones, kurios buvo susijusios tik su tavim. Svarstau apie tai ką gavau ir ką praradau už savo meilę tau. Turbūt gavau skaudžią pamoką, o praradau trapią savo širdį..
145.
Sugrąžink mano jausmus, juos pavogti tik tu galėjai.. sugrąžink mano jausmus, tik įskaudinti tesugebėjai.. sugrąžink mano jausmus, aš be jų likau lyg suakmenėjus.. sugrąžink prašau tavęs, sugrąžink mano jausmus..
144.
Ir vėl viena aš sėdžiu prie atviro lango,
Ir vėl svajoju apie tave.
Taip, aš svajoju, nes niekada tai nepavirs tikrove.
O taip norėčiau su tavim dviese pabūti,
Pakalbėti apie jausmus,
Bet nenoriu vėl save nuvilti ir tikėtis to, ko niekada nebus.
Tu iš mano širdies išeiti nenori,
Nežinau, o gal tau ten jauku,
O man tai labai skaudu.
Nors vaidinu šaltą, nepaliečiamą,
Iš tikrųjų noriu būti tavo glėbyje..
143.
Paliko duobės ir žaizdos,
Ir mes toliau mindome jas.
Nesvarbu kiek išgyvenome mes,
Kiek šypsojosi akys..
Tai kas yra dabartyje,
Griauna visa, tai kas įvyko praeityje..
142.
O juk katik buvom kartu.. žiūrėjom vienas į kitą begalo šiltais žvilgsniais, stovėjom apsikabinę ir tylėjom.. Užteko to, kad buvome kartu. Niekas nerūpėjo.. Širdyje siautė gražiausi jausmai, mintys tik apie tave.. Nekantraudavau kol mane aplankysi.. Vėl prieisi, apkabinsi, švelniai pabučiuosi.. Tu sakei, kad niekada nieko blogo nepadarysi, niekada neįskaudinsi. Aš tikėjau. Tu kitoks nei visi. Viskas kitaip. Dabar tikrai galėjau pasakyt, kad myliu. Užsigydžius žaizdas, su tavo pagalba atsistojau ant kojų..
Nuostabu. Aš tokia pat kaip ir ankščiau. Vėl juokas mano lūpose, akyse nebėra tuštumos..
Tik staiga.. lyg žaibas iš giedro dangaus, Tu pasakei, kad palieki mane.. Kodėl? Padarei, kaip sakei niekad to nepadarysi.. Nužudei mano jausmus, mano džiaugsmą, laimę, viltį būti laimingai su tavimi..
Tavo kely atsirado kitas žmogus, o aš likau už borto.. Ką gi, aš to niekad nepamiršiu.. Nors tau ir nerūpi, kad likau tokia pat liūdna, kaip susipažinom.. tu tai padarei..
Maža mergytė.. Kuri taip iki galo ir nebuvo laiminga..
141.
Kodėl taip gyvenime būna,
Kad skausmas netelpa širdy,
Ir viskas kas svajota žūva,
Laimingi lieka tik kiti.
Draugystė
