| 23. | Nuo šiaurės vėjų, nuo šaltų, Gražiausi gėlynai nuvysta. Tik lieka žydet amžinai Gražiausia gėlelė - Draugystė.
| | |
| 22. | Tu neliūdėk pažvelgus į pasaulį, Kur yra daug liudnų veidų. Visada šypsokis toškį laimės Ir niekad nepamiršk gerų draugų...
| | |
| 21. | Žinok, kad meilė - tai auksinis perlas. Žinok, kad meilė - graži ateitis. Žmogus be meilės tampa tartum vergas, O jo jaunystė, kaip naktis.
| | |
| 20. | Vėl vasara žydi laukinės rožės Balti žiedai sakys: "Myliu tave" O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį Ieškosim jų mes širdyse Jei meilė pasiliks - žydes laukinės rožės Ilgai, ilgai tik tau ir man.
| | |
| |
| 19. | Visą laiką reikia, kad tavęs lauktų, Kad būtų pas ką skubėti iš toli, Kad kas paglostytų, vardu pašauktu, Kad akys, o ne žvaigždės šviestų Tau kely.
| | |
| 18. | Tik tu nepyk ! Aš dar ir šiandien daug kartų klystu O paskui kenčiu. Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė, Nors suteikiau Tau begalės kančių Tik tu nepyk, Atleisk už blogį, Kurį gyvendamas netyčia padariau ... Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos, ir sirpsta jų kas dieną vis daugiau. Tai mintys - Tu gi jas pasėjai Tai darbas - Tu ji auginai. Aš tuos daigus nešiau per šimtą vejų, Užauginau jau nebe Tau vienai Ir Tu džiaugies Matau kaip šypsais pro ašaras .. pro ašaras mielai. Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų, O gal iš džiaugsmo ... Aš čia pat, šalia ... Tik tu nepyk.
| | |
| 17. | Paprašysiu aš drugelio Kad nuskristų pas tave Prisiglaustų prie veidelio Pabučiuotų už mane.
Skrisk, laiškeli, ilgą kelią Tu atrasi, aš tikiu. Pasakyk, kad pasiilgau, Bet matyti negaliu.
| | |
| 16. | Nėra akių, kurios nematytų saulės Be žydrų plaukiant debesų. Nėra širdžių, kurios nejaustų meilės Be ilgesio ir be kančių.
| | |
| 15. | Nebuvo nei tau, nei man žiedų ant rankų Nebuvo priesaikos mylėti amžinai. Bet tu žinai, kad aš tavęs ilgiuosi, Kad nepamiršiu tu žinai.
| | |
| 14. | Mėnulis nuliūdęs į žemę žiūrėjo. Girioj svyravo svyruokliai beržai, Bet mano širdis kažko taip ilgėjos Pasakyčiau, bet ir tu pats žinai.
| | |
| 13. | Kaip norėčiau tave pamatyti šia minutę dabar, kai rašau, Ir viską, ką jaučiu pasakyti Gal žodžiais būtų ir lengviau. Kiek kartų norėjau ištarti Norėjau ištarti "myliu" Bet kai mačiau tave tylėjau Ir jutau, kad ištarti negaliu. Mylėk, kol meilė tau liepsnoja Mylėk, kol kupina jėgų Ateis diena, ateis žiaurioji Ir pravirksi be draugų Ne kas kartą, diena bus šviesi Ne kas kartą krutinėje vasara Bet pasaulyje tam ir esi, Kad pajustum ir džiaugsmą ir ašaras
| | |
| 12. | Jei tau sunku paimki mano džiaugsmą Paimki jį ir liūdesio nebus. Jei liudna tau, paimki mano skausmą Juk mes viskuo dalijamės perpus.
| | |
| 11. | Būk švelni ir tyra Kaip pirma žaluma Kaip pavasaris būk, Tu visų laukiama. Jei purvu aptaškys, Tu pabūk lietumi Jei suklupsi kely, Tu pabūk savimi. Jei teks skausmą patirt, Tu pabūk viltimi, Jei nebus kuo tikėt, Patikėk savimi.
| | |
| 10. | Bus pavasariai, skleisis alyvos Ir sodai pasipuoš baltai Bus laikas mes kalbėsim žodžiais O dabar mes kalbame laiškais.
| | |
| 9. | Tyli naktis, visi jau miega, sapnai ramina tūkstančius žmonių. Tai aš viena seniai nemiegu, rašau tau laišką ir liudžiu. Atleisk, kad taip ilgai tylėjau, kad taip ilgai tau nerašiau laiškų. Neužmiršau, rašyt kasdien norėjau, bet vis pradėti būdavo sunku. O tu rašyk man viską, viską. Aš tavo žodžių laukiu nekantriai. Rašyk kaip dienos miesto žiburiuose švinta, kaip slenka vakarai. Galbūt šį laišką tu skaitysi su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi be reikalo prisiminei mane.
| | |
| 8. | Gal bus laikas žydės sodai Ir debesys slinks savais keliais, Kai susitiksim, tai pakalbėsim, O šiandien kalbėsimės laiškais.
| | |
| 7. | Aš norėjau pagauti snieguolę ir paklausti ar matė tave Bet nespėjau ištart tavo vardo, kai ji tyliai ištirpo delne!
| | |
| 6. | Tyliai už lango rauda mėnulis, Man daros kažko taip ilgu. Norėčiau mėnulio paklausti, Ar neušmiršai manęs dar tu?
| | |
| 5. | Po dangum tuo pačiu,ta pačia lemtimi, Vienas kito ieškosime,rasime,lauksime. Visada-tolimi,niekada-svetimi, Mes lyg paukščiai vis tiek susišauksime...
| | |
| |
| 4. | Daug vandenų prabėgs upeliais Daug nuvys baltų žiedų. Išsiskirs gal mūsų kelias ir mane pamirši tu. Prabėgs tos laimingos dienos Svajonės prabėgs,kaip sapnai Kaip rudenį pageltęs lapelis dairysies,kur dingo draugai!
| | |
| |