| | | 405. | Tegul laikas sustoja,
Žvilgsniai virsta meile,
Tegul kūnu bėgioja maži širpuliukai,
Tegul šis Valentinas būna šiais metais
Pats karščiausias, erotiškiausias, nuostabiausias..
Ir kad jį pamačius tau kojos, net linktų iš meilės..
Daug, daug bučiniukų, kuriuos ir aš siunčiu..
Tau mano meile.. | |   |
| | 404. |
Pamačius tave minioj žmonių,
Tavo nekaltas akis, ieškančias manų,
Širdis suplazdėjo drugeliu,
Nors prakalbint tavęs neužteks man jėgų.
Jaučiu širdimi visa, kad myliu tave
Juk žinai, kad tau atiduoti viską aš galiu,
Savo naktis ir dienas,
Bejausmes mintis, paskendusias miglas..
Supranti.. Juk tu tai jauti.. | | |
| | 403. | Kartais norisi, kad kas nors apkabintų ir prisiglaustų..
Kartais norisi, kad kas nors suprastu ir užjaustų..
Kartais norisi šilumos, kartais meilės..
Bet labiausiai tavęs.
To, kuris yra ir kurio nebereikia ieškoti..
To, kuris čia ir kuris myli..
To, kuris prisiglaus ir apkabins ir tyliai pasakys -
Tu ir aš - viskas ko norisi. | | |
| | 402. | Nenoriu tavęs grožiu sužavėti,
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pamačius
Pajustum meilę mano akyse.
Nenoriu tavęs turtais aš nupirkti,
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pažinus
Norėtumei, kad liktume drauge.
Nenoriu tavęs melu suvilioti,
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mano žodžiuose skambėtų
Tik tiesa, gimus širdyje.
Nenoriu tavęs talentais žavėti,
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad su manim tau būnant
Visad išliktų šypsena veide. | | |
| | 401. | Kaip pasakyti MYLIU:
Pirkit vienas kitam dovanas.
Išbučiuok jos visą kūną.
Nurenkit vienas kitą.
Sušok savo meilei striptizą.
Parašyk istoriją kaip jūs susipažinote ir duok ją savo meilei.
Slapta įdėk savo meilei raštelį su pasiūlymu susitikti.
Pasakyk daug gražių būdvardžių iš jos vardo raidžių.
Skaitykit romanus vienas kitam.
Dovanok saldainius, poeziją ir gėles savo meilei.
Juokitės kartu.
Trumpam apsikeiskit vienas kito šeimomis.
Vaikščiokit susikabinę.
Parašyk „Aš tave myliu“ kuo neįprastesnėje vietoje.
Nustebink savo meilę su pusryčiais į lovą.
Nutiesk savo meilei kelią iš rožių žiedlapių.
Kai pamatai gražią moterį pasakyk savo merginai, kad ji dešimt kartų gražesnė.
Elkis su savo meile kaip su princese ar princu.
Išraižyk jūsų vardus ant medžio.
Fotografuokitės kartu.
Papasakok savo meilei savo svajones.
Girk be jokios priežasties, bet nemeluok.
Netik sakyk kad ją myli. Įrodyk tai.
Patylomis kalbėk malonius dalykus.
Nunešk ją į lovą.
Pasakyk, kad myli ir palinkėk saldžių sapnų prieš užmiegant. | | |
| | 400. | Kas toji meilė? Iš kur ji kyla? Ar tai tik jausmas? Ar kas daugiau?…
Daug klausimų kyla pagalvojus apie meilę, bet nei vienas šio jausmo negali tiksliai nupasakoti, nei vienas nemoka to apibūdinti. Argi galima paaiškinti patį šilčiausią, patį maloniausią jausmą, kuris kyla mūsų širdyse? Tai lyg plazdantys drugeliai mūsų kūnuose.
Apie meilę parašyta daug eilių, sukurta daug dainų. Nuo neatmenamų laikų kavalieriai mylimom damom dainuodavo serenadas, kuriomis buvo išreiškiamas ypatingas dėmesys. Dažniausiai meilės įkvėpti rašytojai ir poetai parašė savo geriausius romanus ir posmus, dailininkai nutapė gražiausius paveikslus, kompozitoriai sukūrė nuostabiausias melodijas…
Meilė būna įvairi. Galima mylėti ne tik žmogų, bet ir Gimtąjį kraštą, žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus. Yra žmonių, kuriems šį nuostabų jausmą įžiebia gamta. Vaikštinėdami miškais ar pievomis, jie gali apmastyti kas yra ne taip, išsipasakoti savo rūpesčius, pasidalinti džiaugsmais. Nors augalai ir nemoka kalbėti, tačiau jie išklauso nusiminusį ar laimingą pakeleivį. Be abejo, galime mylėti ir savo augintinius, kurie mums kartais būna brangesni ir už kai kuriuos žmones.
Be meilės neįsivaizduoju gyvenimo. Manau, jeigu nebūtų meilės, tai būtų be galo sunku, aplink visus žmones vyrautų tik bloga nuotaika, agresyvumas, pyktis. Deja, būna ir nelaimingų meilių, kai pamilsti žmogų, kuris tave labai įskaudina. Tai sukelia kančias, nesantaiką, nusivylimą meile, o silpną, nestabilios psichikos žmogų gali privesti net iki savižudybės. Aš pati šiuo metu esu įsimylėjusi labai mielą, linksmą žmogutį, bet jei atsitiktų taip, kad likčiau jo įskaudinta, vis tiek niekada neišdrįsčiau su savimi taip pasielgti. Juk gyvenimas tuo nesibaigia, o ir tas, kuris skaudina, jokiu būdu nėra vertas mano gyvybės ir mano artimųjų skausmo.
Žinoma, įsimylėję ne visada patiriame vien džiaugsmą, palaimą, matome vien ryškių spalvų kupiną pasaulį. Mylint kyla ir daugybė pykčių, nesutarimų, ašarų ir pavydo. Bet juk tik tuomet pajunti susitaikymo nuostabias akimirkas, tik tuomet gali pažinti tikrąjį laimės skonį. Jeigu gyvenime nebūtų jokio liūdesio, tai mes nepažinotume ir džiaugsmo. Be to, geriau lieti ašaras dėl meilės, nei vien dėl to, jog esi vienišas ir neturi mylimo žmogaus šalia.
Iš tikrųjų visad norėjau, kad visi būtų laimingi ir patirtų pirmąją meilę, nes tai yra nuostabiausias jausmas. Linkiu visiems pajusti, kas yra tikroji meilė, kuri ateina tik kartą gyvenime ir išlieka širdyje iki mirties. Tegul meilė pakeičia kiekvieno mūsų gyvenimą į gerąją pusę, pripildo jį įvairių spalvų, žavingų susitikimo su mylimu žmogum akimirkų. Lai meilėje būna kuo mažiau skausmo ar išdavysčių ir kuo daugiau laimės bei džiaugsmo valandų. O mylint niekuomet gyvenimas netampa nuobodus. Taip atsitinka tik tada, kai širdyje nebelieka meilės. | | |
| | 399. | Aš ir Tu - pasaulis.
Aš ir Tu - neišmatuotas gylis.
Aš ir Tu - triukšmingas uostas.
Aš ir Tu - neatrasta sala.
Kelias tolimas, dulkėtas
Eina dviese tuo keliu.
Dviese susikibę rankom - AŠ ir TU. | | |
| | 398. | Meile - pakirpai man sparnus,
Meile - nuspalvinai mano sapnus..
Meile - išmokiai kalbėti širdim,
Meilė tik verčia pasilikt su tavim.. | | |
| | 397. | Atleisk man už tai, kad šiam pasauly aš esu,
Kad skaudinti tave turiu, bet kitaip aš negaliu!
Kad ir kaip man būtų sunku,
Ir vis tave pamačius paraustu,
Juk seniai aišku, kad tave myliu!
Bet verkti aš turiu, nes nuo tavęs aš vis tolstu..
Ir visa tai, tik todėl, nes nori tu.. | | |
| | 396. | Gyvenu, myliu, bet tavęs šalia aš neturiu..
O jei ir to labai norėčiau,
Tikrai viena to negalėčiau..
Tereikia vieno tavo noro,
Ir būtume kartu,
Ir nors taip ilgai kažkas svajojo,
Bet šalia tavęs aš neturiu.. | | |
| | 395. | Tikra meilė trunka ištisą amžinybę..
Ar aš galiu pasiekti žvaigždę? Žengti debesim?
Ar tai bent kiek prilygsta tai akimirkai, kai tu šalia?
Esi šviesiausias spindulys, kai šviesos jau nebėra,
Tu paskutinė viltis, kai pasaulis regisi beviltišku –
Tu priežastis, kodėl aš gyvenu. | | |
| | 394. | Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto.
Sesuo, gėlė, brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų.
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum? | | |
| | 393. | Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi supas.
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu? | | |
| | 392. | Tik keli žodžiai yra mano širdyje: Tavo vardas ir jausmas, kurį tau jaučiu. Aš jo paaiškint negaliu, nes net pati nesuprantu, tačiau žinau, kad šis jausmas skirtas vien tik tau. Bandysiu parašyti, tačiau nežinau, kaip pavyks, nes šitą jausmą sunku net apsakyt: lyg vasarai atėjus prašvinta mana širdis vos išgirdus tavo balsą, tuomet ir šypsena papuošia mano veidą, o žalios akys siunčia tau žvilgsnį nuo širdies. Lūpos nori tik tavųjų, bet jos toli, todėl siunčiu oro bučinuką per linguojančius medžius, ošiančias bangas. Galbut tu tas, kurio aš laukiau taip ilgai, galbūt aš nepaleisiu tavęs niekada, galbūt tie jausmai suriš mus ilgam. Širdžiai neįsakysiu ir jausmo neišvysiu, todėl širdelė mano liūdi, nes neturiu tavęs šalia tamsiom naktim, ankstyvais rytais, neturiu tavęs šalia, nors širdelė mano šaukia, bet dėja.. Nežinau už ką, kodėl, iš kur tas jausmas, bet žinau, jis žeidžia mano širdį, nes ji nori tik tavęs! Nežeisk, neskaudink mano širdelės ir ateik! Aš lauksiu taves dieną, naktį - lauksiu ilgai, tol, kol pamatysiu tave. Nežeisk, nes žinau, kad tu tik vienas ją gali pagyditi, o aš net nežinau, kas tai per jausmas. GAL TU ŽINAI? | | |
| | 391. | Tu toks, kurio man labai reikia..
Tu toks, kuris man labai daug reiškia..
Tu toks, be kurio aš negaliu gyventi..
Tu toks, apie kurį negaliu nustoti galvoti..
Bet kartais Tu būni toks, kad aš nebegaliu šypsotis..
Ir tie Tavo skaudūs žodžiai.. ir tie tavo šalti judesiai..
Bet koks tu bebūtum, žinok,
Visuomet man būsi brangiausias..
Ir as Tave visada labai labai mylėsiu.. | | |
| | 390. | Kai mastau apie tave
Atgyja mano jausmai
Kai mastau apie tave
Aš šoku lengvai, lengvai.
Kai pamatau tave
Aš noriu pribėgti.
Kai pamatau tave
Nenoriu niekur skubėti.
Ir kai pabundu sapne
Viskas ima aiškėti.
Suprantu aš tada
Praradau tik tave.
Jausmai man liks
Niekur nedings.
Džiaugsmo ašaros veide
Nuolatos primins tave. | | |
| | 389. | Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.
Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.
Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.
Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.
Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos. | | |
| | 388. | Kai saulutė danguje,
Mano mintys širdyje.
Vos tik laišką aš gavau,
Tuoj iškart atsigavau.
Jei tik meilė ta tikra,
Jos man reikia arba ne.
Jei norėčiau aš tiktai,
Tai skrajočiau kaip drugiai.
Skauda širdį man dažnai,
Kad tavęs man per mažai.
Tai tikrai labai blogai,
Nepades čia net vaistai. | | |
| | 387. | Jei atverčiau savo širdį,
Paslaptingą knygą tau,
Tu nepatikėtum žodžiais,
Kad tai skirta tau..
Begalybė myliu,
Rasi tu joje,
Kurie skirti tik tau..
Žodis, jis pasako viską,
Kita galima išbraukti,
Bet šito mano širdyje,
Neišplėši meilės tau,
Žodžio myliu.. | | |
| | 386. | Jei tau manęs reikės,
Ieškoki liepoj,
Arba tarp kvepiančių
Medum korių.
Jei tau manęs reikės,
Ateik į pievą-
Aš pasitiksiu
Lauko varpeliu.
Jei tau manęs reikės,
Paklauski upės,
Kuri bangelė
Nešasi mane.
Jei tau manęs reikės,
Pakelk priklupus
Tą akmenėlį,
Gulintį šalia.
Jei tau manęs reikės,
Pažvelk į dangų-
Matai tą debesėlį
Tolumoj?
Jei tau manęs reikės,
Visur ieškoki.
Tik niekad neieškok
Žmonių minioj. | | |
| |
Draugystė
