| | | 248. | Meilė buvo, meilė bus.
Meilė varo į kapus,
O kapuos ir vėl blogai,
Reik gyventi atskirai.. | |   |
| | 247. | Tyli naktis,laisva mintis
Sparnais svajonės ateis
Gyvenk linksmai,mylėk karštai
Ir viskas bus OKEY.. | | |
| | 246. | Aš tave myliu, kai šviečia saulė..
Aš tave myliu, kai nematau žvaigždžių
Ir nesvarbu, kad mes ne kartu
Aš tai jaučiu,
Ir man to gana.. :* | | |
| | 245. | Nepalik, prašau, manęs,
Tik dabar aš suprantu,
Jog pasauly be Tavęs
Man bus liūdna ir nyku!! | | |
| | 244. | Mylėk tą, kuris myli,
Nežiūrėk, ar veidas gražus.
Gražiame veide rasi gėlę,
Bet širdy tik gylius.. | | |
| | 243. | Jeigu myli tik dėl grožio,
Tai geriau mylėki ožį.
Ožys turi du ragus
Ir yra labai gražus. | | |
| | 242. | Tulpės gražiai žydi..
Rožės dar gražiau..
Draugai tave myli..
O aš dar labiau.. | | |
| | 241. |
Kas yra meilė? Bučiniai, vaikščiojimas susikibus už rankų ar įmantriausi meilės žodžiai. Galbūt.. Bet jeigu tai yra meilė, tai kas tada yra žinojimas, kad mylimo žmogaus glėbyje esi saugiausias pasaulyje? Ką tada reiškia tas keistas jausmas prabudus ryte šalia savęs pamatyti mylimo žmogaus veidą ir suprasti, kad dėl jo laimės ar šypsenos gali nuversti kalnus? Ir vis dėl to kas yra meilė? Pasivaikščiojimas dviese jūros pakrante leidžiantis saulei, romantiška vakarienė, ar pirmasis bučinys ..galbūt.. | | |
| | 240. | Pabudau tada, kai norėjau miegot..
Pamilai tada, kai pradėjau nekęst..
Palietei tada, kai mažiausiai to tikėjaus..
Pradėjau jaust šilumą, kai buvau atšalus..
Ir tik pabučiavai tada, kai to nenorėjau.. | | |
| | 239. | Myliu Tave!
Kaip žemė myli saulę..
Dievinu Tave!
Kaip žemė dievina lietų..
Ilgiuos Taves.
Kaip žmogus ilgisi žmogaus..
Man trūksta Tavęs,
Kaip kartais trūksta oro
Pasiilgstu Tavu akių,
Kaip ir Tavo žvilgsnio..
Tos šilumos, kurią vis jaučiu,
Šalia būdama.. ;* | | |
| | 238. | Su baltom pūkinėm šlepetėm.. Su per žemę šluojančia barzda.. Tau nykštukas sapną neša.. Ir bučiuką nuo manęs.. | | |
| | 237. | Duok bet kam pradžią ir tai atsitiks.. | | |
| | 236. | Šis žmogus vertas susimastymo.. Nesakau, kad nerealus, juk mes visi realūs.. Nesakau, kad fainas, per banalu.. Bet galiu pasakyti, kad tokių žmonių kaip jis randama retai.. nesakau, kad neklystantis - klysti žmogiška.. nesakau, kad ypatingas, nes ypatingi mes visi.. bet pažiūrėjus šiam žmogui į akis matosi, kad jis kupinas gerumo ir supratimo.. nesakau kad angelas, bet vertas jo vardo!.. | | |
| | 235. | Sakoma, reikalinga 1 minute, kad išskirtum žmogų iš aplinkos, 1 valanda, kad įvertintum jo nuopelnus, 1 diena, kad pamiltum, bet reikalingas visas gyvenimas, kad užmirstum.. | | |
| | 234. | Dovanok tūkstantį bučinių, paskui šimtą, paskui dar tūkstantį, paskui dar šimtą, po to tūkstantį, paskui šimtą; kai bučinių bus daug daug tūkstančių, mes sumaišysime jų skaičių, kad nieko nežinotume ir kad nė vienas pavyduolis nežiūrėtų į mus pikta akimi, sužinojęs, jog mudu tiek sykių bučiavomės. | | |
| | 233. | Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmyn, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam aukotis.
Teks sumokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones ir sutryptas svajas.
Reikės atsiskaityti už baimingumą, jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius.
Teks atsakyti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą ir netesėtus pažadus, už iššvaistytą laiką.. | | |
| | 232. | Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi jis čia pat - greta,
Tik sunku nuo skausmo ji atskirti.
Ir sunku atsisakyti to,
Ko galbut iš viso neturėjai-
Pakartok dar sykį, pakartok,
Kaip mane mylėjai - nemylėjai.. | | |
| | 231. | Nepalik manęs,
Per lietų ir per speigą,
Visus kelius nueisim
Su Tavim kartu..
Gal Tu ne angelas,
bet aš Tavim tikiu.. | | |
| | 230. | Negaliu daugiau aš slėpti tų jausmų, kurių nesugebu valdyti, norisi pamiršti viską, kas galėtų priminti JĮ! Nekęsti šios meilės irgi norėčiau, bet ar sugebečiau? Melę pirmąją vienintelę nekęsti, kaip priešą? Ne! Negalėčiau. Meilė iš pirmo žvilgsnio niekada neužmirštama! | | |
| | 229. | Kaip sunku save valdyti,
Kai meile gyveni.
Kaip sunku mintis, jausmus savy užgniaužti,
Kai jie nuoširdūs, tyrūs ir šilti.
Kaip sunku iškest praradimus,
Kai veria skausmas, kankina ilgesys,
Kaip sunku suprast kitus,
Kai savęs suprasti negali..
Kaip sunku šypsotis žmogui,
Kai širdis pasruvusi krauju.
Kaip sunku nusilenkt pasauliui,
Kai esi toks vienas tarp kitų..
Ir kaip lengva skleisti meilę,
Kai pats sėkmingai gyvenimo keliu eini.
Kaip lengva būt geram, su laime
Kai žinai jog mylimas esi.. | | |
| |
Draugystė
