| | | 42. | Sudie, pradinės klasės suole,
Sudie ir tau skambuti,
Ne visada norėjai tu
Man tikras draugas būti.. | |   |
| | 41. | Mokykloje vieni vargai,
Mes mokytojams esam lyg vergai,
Jie nesupranta mūsų bėdų,
Ir verčia bėgt iš pamokų.. | | |
| | 40. | Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus.
Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais.
Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą,
Mes būsime tie patys, tik kitais veidais. | | |
| | 39. | Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du.. | | |
| | 38. | Tavojoj gyvenimo knygoj
Dar puslapių daugel tuščių.
Reikės juos visus prirašyti
Darbais, širdimi ir žodžiu,
Kad noriai ją imtų skaityti
Kurie po tavęs jau ateis,
Už tavo klaidas ir dvejones
Norės tave kaltint ir teist. | | |
| | 37. |
Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas - ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.
Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių,
Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių.
Ir nesvarbu, kokia mana profesija,
Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu. | | |
| | 36. | Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom..
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!-
Dar patylėkim..
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm.. | | |
| | 35. | Norint pamokas mokėti
Reikia (vardas) nemilėti
Kas berniukus labai myli
Prie lentos isejus tyli.. | | |
| | 34. | Jau išeini.. Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom.. Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, klausomės su nerimu, širdies virpulių, gal todėl kad išsiskirsime, gal todėl taip greitai suaugome. | | |
| | 33. | Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga
Jos ilgos pamokos baigės visviena
Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės
Ir štai mes išeinam visai jau suaugę.
Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų,
Kad atėjo tavo tas gyvenimas, kad nebepamatysi jau draugų. | | |
| | 32. | Kiekvienam gimusiam angelui Dievas užrašo ant delno LAIMĘ, ant lūpų palieka MEILĘ, širdy TIKĖJIMĄ, akyse VILTĮ. Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas.
Jei gavai šį tekstą, žinok jog kazkam esi be galo brangus.. | | |
| | 31. | Kai paskutiniai zingsniai nuaides mokykloj. Kai paskutini karta trinkteli duris. Sustok ir pagalvok.. Vaikystes skardu juoka gal suole palikai? O gal "Atleisk" kuriam nepasakei? Dar paklausyk skambucio paskutinio aido!! Nesauks i klase jis daugiau.. | | |
| | 30. | Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jusų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys. | | |
| | 29. | Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį ,atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą. | | |
| | 28. | Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties kruva sąsiuvinių palinksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią. | | |
| | 27. | Liko 100 dienų tarp klasės draugų,
Liko 100 dienųtarp geltonų suolų,
Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų,
Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu.
Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai,
Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai.
Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais,
Nes pavasarįteks atsisveikint su jais. | | |
| | 26. | Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt. | | |
| | 25. | Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave. | | |
| | 24. | Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini. | | |
| | 23. | Tarp brangių savo klasės draugų,
Tarp pažįstamų sienų, veidų paskutinė rugsėjo pirma,
Jau tokia 12 -oko dalia.
Neliūdėk, viskas eina pirmyn,
Dienos neš skausmą, džiaugsmą tolyn.
Tik tikėk savimi ir tegu
Tau likimas bus ypač dosnus. | | |
| |
Draugystė
