Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu,
Aš prisimenu savo mamytę,
Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.
Prisimenu savo vaikystę,
Lopšinę kurią dainavai,
Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai.
Įėjusi į savo trobelę,
Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų,
Apkabinsiu tave miela mama,
Aš dažnai tavęs pasilgstu.
Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.
51.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilė,
Kur galetų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę -
Būkit savo mažyliui artimiausi draugai!
50.
Mama - mano įkvėpimo šaltini, mano angele sarge, globoje sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti abiejų mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo ką darau, puoselėti svajones. Suteikia sparnus gyvenimo skrydžiui.
49.
Gyvenime - Mama vienintelė
Gėlė gražiausia..
Vienintelis žiedelis,
Išsiskleidžiantis nakčia..
Žydintis ir niekad nenuvystantis..
48.
Prabėgo metai tarsi rūkas kloniais,
Tarsi daina vakarė sutemų.
Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas,
Pribarstė plaukus žiedlapių baltų.
Jų buvo ir prasmingų, ir laimingų,
Jų buvo tarsi akmenys sunkių.
Užtad šiandieną iš širdies Jums linkim
Daug daug laimingų metų ir ilgų.
47.
Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
46.
Jei pasaulyje Jūsų nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
45.
Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių,
Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra,
už Tave pasauly geresnės nėra!!
44.
Tau, Mama - mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji - pavasario gėlės.
Tau - vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai.
Ačiū, kad myli - gerą ir blogą, švelnų ir piktą - vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū,kad esi.
43.
Mama tu gera..
Mama tu švelni..
Mama tu esi,
puiki ir nuostabi..
42.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus keliais ir klystkeliais neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
41.
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto..
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume..
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdinti sušildančia skraiste
Ir norisi, kad jie - nebylus žodžiai,
Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje
Jautriausią širdį ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.
40.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
39.
Žmogaus gyvenimas -
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai..
Bet du gyvenimus gyvena moteris,-
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino.
Ji bėga, lekia - taip ir liks.
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegul vien laimė jus aplanko, -
Būkit laiminga ir sveika.
38.
Mano mažytės dienos saulė anksti myluotos tarsi laukų purienos ryto rasa paklotos dar visiškai neilgas mano pačios takelis aš lyg lakštutė pilkas mažas mamos paukštelis..
37.
Žinau, brangioji mama Tik prie tavo šono Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo
36.
Vaikai išaugo. Tu dabar liūdi, Kaip visos motinos, kad liūdi. Vaikai, vaikai ... Jie nori būti dideli Ir džiaugtis nori jie vieni, Ir dirbt vieni, Ir verkti. Tu nesisielok Ir neklausinek ... Ateis dar jie, Tavi vaikai, Kai ras ko gero Tikro ir brangaus, Su tavimi džiaugsmu pasidalint, Ateis paverkti Prie tavo krūtines Net jeigu mirti teks anksciau Negu tavi vaikai Vėl taps vaikais, Rami užmerk akis. Ko tau jie nesuspėjo pasakyt - Jie žemei pasakys Ir tu vis vien girdėsi.
35.
Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
34.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama, širdy Tau vėlei neramu. Galbut ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ka reiškia žodis "nedaryk" Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu - Mama.
33.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrižt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. šiandien Tau gėliu mes puokštę dovanojam Ir ilgiausiu metų norim palinket. Tu tik viena mieloji Per naktį vis nemiegojai Ir laukei kad užaugsiu Tau pasidžiaugt ... O metai vis skubėjo, Visi vaikai išejo Tau liko tik vienatvė Ir ilgesys.
32.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
31.
Tau mamyte, dėkoju už viską: Už gerumą, už ta rūpestėlį. Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska, Tiktai šalna širdies nesugėlė. Kaip gerai, kad esi tu pasauly, Kad galiu prie Taves prisiglausti, Tu ? vienintelė moki suprasti, Tu ? vienintelė moki atjausti.
30.
Prigeso žydros akys. Pasenai. Sunku gyvent ir but vienai. Sunku prie karvės ir daržuos Skarelė apsirišk ir atvažiuok . Mums reikia tavo rankų ir širdies, - pušynai neilgai liūdės. O jei palikti bus sunku, Tai atsivežk miškus, laukus, Dangaus reželį virš trobos, Ryšelį tarmiškos kalbos ..
29.
Praeina metai, kaip šešeliai nykus, Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus, Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie ... žmogaus širdie, ant amžinojo kelio, Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų ! Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio, O nebijai nei vėtrų, nei žaibų. Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies, Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė Kol amžių ryto saulė patekės.
28.
Pažvelk, mamyt, pro langa - Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.
27.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos ? padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas "Mama". Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmones - dideli vaikai.
26.
Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėtą skarelę... Dar daugel metų, Sengalvėle, žydėki mums obelėle !
25.
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama, Nejaugi tiek jau nuvedė takai ? Kiek kartu aušros aušo, naktys temo Nejaugi tavo jau žili plaukai.
24.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos..
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
23.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.
Draugystė
