Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!
136.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. - Aišku, aš esu reikalingesnė - sako Meilė. - Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? - O ko verta Meilė be ištikimybės? - Prieštaravo šioji. - Vaikeliai, - įsikišo Fantazija. - Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.
135.
Šią brangią Jums abiems dieną, mes norėtume palinkėti.. Taurės sklidinos Meilės eleksyro, kad jos užtektų dar ilgam.. Dubenio aistros ledines, kad šildyt aistrą kūnais reiktų.. Ir daug daug juoko, kurio užtektų kiekvienam kas vertas..
134.
Tuk tuk.. Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas.. Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė..
133.
Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako:
- Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką.
Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles..
132.
Paukštis stiprus - sparnais, o žmogus - draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų - tikrus draugus!
131.
Būk laiminga kai paukščiai sugrįžta,
Būk laiminga kai vasara gėlės pražįsta,
Būk laiminga ir rudenį ir žiemą,
O dar geriau - kiekvieną dieną!
130.
Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!
129.
- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius! Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!
128.
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
- Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!
127.
Kas yra meilė? Daug kalbama apie meilę. O kas yra toji meilė?
Į šį klausimą vienas filosofas atsakė:
- Meilė - tai vienas bučinys, trys bučiniai, keturi bučiniai, penki bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys...
Tad pakelkime taures ir nuoširdumo, draugystės, artimo meilės vardan pabučiuokime savo kaimynę, sėdinčią prie šio stalo!
126.
Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
- Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
- Paršelis irgi buvo laisvas.. Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!
125.
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
- Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
- Ne tiek žmonės negyvena! - sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!
124.
Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.
123.
Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia - laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata.
Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė. Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!
122.
Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
- Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
- Tam dar sunkiau, sūnau, - atsakė tėvas, - kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!
121.
Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
- Jūsų pirmutinis priešas - vynas!
- Jūs teisus, - atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, - bet ir evangelijoje parašyta: "Pamilk priešą savo".
Tad išgerkime už gerą vyną!
120.
Karalius turėjo juokdarį. Juokdarys visad juokėsi. Karalius nužudė juokdario motina - juokdarys juokiasi. Nužudė juokdario tėvą. Vis tiek juokiasi. Nužudė broli - juokiasi. Nužudė juokdario draugą - staiga juokdarys pravirko. Karalius klausia juokdario:
- Kodėl tu pravirkai?
Juokdarys atsako:
- Šeimos aš nepasirinkau, o draugus aš išsirinkau pats.
Tad išgerkim už gerus draugus!
119.
O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms - malonu.
118.
Skrido bitutė. Nutūpė ant gėlės. Gėlė jai davė nektaro. Vėliau bitutė nutūpė ant kitos gėlės, bet ši nektaro nedavė. Po kiek laiko užėjo audra, ir nulaužė gėlę, kuri nedavė nektaro, tuo tarpu toji, kuri davė nektaro, liko sveika.
Tad išgerkime už tai, kad duotų ir nesilaužytų!
117.
Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
- Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
- Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, - tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!
116.
Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu?
Prancūzė: "O Poli! Gulk šalia!"
Amerikietė: "Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras."
Anglė: "Bili, tu pats kaltas - juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada."
Rusė: "Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo."
Žydė: "Abramai, tai tu? O kas guli šalia manęs?"
Lietuvė: "Tai ko akis išsprogdinai? Tu irgi ne šventasis. Ak, tu šitaip negalėtum? Jeigu nebūtum impotentas - galėtum."
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms geriausias meilužis - savo vyras!
115.
Meilužė - tai atsarginė moteris.. O atsarga gėdos nedaro!
Tad igerkim už Meilužes!
114.
Kas per jausmas yra meilė?
Ir kas gi ji?
Kilnių geismų ir apmaudo siautimas?
Keista būtybė gimusi iš nieko?
Džiugi vergovė?
Saldanti liepsna?
Žavingų formų mišinys kraupus?
Švininis pūkas?
Dūmas spindulingas?
Ligota sveikata?
Bemiegis miegas?
Kas toji meilė?
Garo debesėlis, atodūsis į orą pasikėlęs, šviesos ir laimės tviskanti versmė, ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Ta meilė - išmintinga beprotybė, medus saldžiausias ir nuodų kartybėje..
Tad išgerkim už meilę!
113.
Vieną gražų vakarėlį nuėjau aš į šokius, atsisėdau į kamputį ir ten apžvelgiau visus. Pamačiau aš ten mergaitę, prižadėjo man ji duoti.. Nieko blogo negalvokit, į žanduką pabučiuoti. Kai išsivedžiau ją šokti įkišau jai prie visų.. Nieko blogo negalvokit baltą rožę tarp kasų. Kai parsivedžiau namo ją, ištraukiau didelį.. Nieko blogo negalvokit sauso vyno butelį. Po to karto man stovėjo 3 dienas ir 3 naktis.. Nieko blogo negalvokit Josios veidas prieš akis..
Tad pakelkim už didelį butelį!
112.
Gyvenimas - ne taurė vyno,
Jos šukės laimės neatneš,
Dėja mes kartais to nežinom,
Ir laimę daužom į šukes.
Tad išgerkim, o ne daužykim!
111.
Tik laikas bėga nesustoja,
O žmogui reikia pastangų.
Išgerkim šiandien už rytojų,
Ir griebkim Jauti už ragų!
110.
Kuo skiriasi realybė nuo pasakos? Pasaka - kai jaunikaitis veda varlę, o ji po vestuvių tampa karalaite. Realybe - kai veda karalaitę, o paaiškeja, jog ji lovoje besanti šalta varlė. Pakelkime taures už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką.
109.
Degtinė - mūsų priešas, bet kas sakė, kad mes bijome priešų?
108.
Išgerkime už mūsų žmonas ir meilužes ir už tai kad jos niekada nesusitiktų.
Draugystė
