| 4. | Kai suskambės Kalėdiniai varpai, Ir pasakom vėl pasipuoš eglutės, Lai užsimirš kasdieniniai vargai, Ir kils dar noras žemėje pabūti.
| | |
| 3. | Ir nuoskaudas, ir rūpesčius pamiršę, Prie stalo, tiesto balta drobule, Plutele tegul lauš kiekvieno pirštai, Kaskart linkėdami vėl būt šalia.
| | |
| 2. | Kalėdų stebuklas..
Sutemų gniūžtes į langus mėto.
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis tikriausiai taip ir padarys,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad meilė nepaliktų,-
Ji tikriausiai taip ir padarys,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad mus viltis surastų-
Ji tikriausiai taip ir padarys. | | |
| 1. | Per baltas pasakas Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę. Į bažnyčią tvins žmonės - pritvins kaip vandens. Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras Pernakt ... ir išvargintą žemę padengs. - Žemė, sąnarius tavo nevalioj ištasė ... Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti, Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tąsyk, Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti. į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt. Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios - Mes galėsim kelt ir panešti dar daug. Užgimimas atžengia į žemę ir taikos žmogaus iškamuoto pažaist likimu - žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką. Regis didelę laimę parneš į namus. Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim, Pakartėlėj , Dievulis ant šieno šypsosis. O snaigės ! Jūs krisite tyros ir krisit. Idant būtų skaistybės daugiau ir šviesos.
| | |
| |