| | | 22. | Laiškas Tau
Ar tu tiki, kad žemėj yra meilė
Ir žmonės alpsta vasaros naktim,
O aš tikėjau, kad atneši laimę man
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Manai kad verksiu, jei mane paliksi
Manai sakysiu aš tau "neišeik"
O ne ! Keliauk, jei tinkamą surasi
Tamsus berniukšti, mėlynom akim.
Eik, eik pas ją, aš nepavydžiu !
Mylėki ją ištikimai,
Ir neški, neški jai draugystę,
Tik daug tvirtesnę, negu man nešei.
O man atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau.
Atleisk, bet aš tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime, juk visko būna,
Bet aš nedaug tau blogo padarysiu.
Todėl skubu iš kelio pasitraukti,
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau.
Aš tavo vardą smely užrašysiu
Jis su pirma banga išnyks...
Bet aš tau nieko nesakysiu
Nors gal širdis kaip juroje žuvėdros klyks...
šypsausi aš, ir tu manai, kad aš laiminga.
Ir tu manai, kad gera man širdy...
Apsirinki ! Kaip daugelis taip apsiriko.
O aš laimės neradau gyvenimo kely.
| |  |
| | 21. | Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti,
Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
| | |
| | 20. | Širdis ne elgeta, kad išmaldos prašytų
Ir rinktu trupinius jau paliktus kitų.
Ji išdidi, nors alkana bastytūs,
Kaip šuo per audrą išvarytas iš namų.
| | |
| | 19. | Naktis, aplink tiktai juoda naktis
Tik žvaigždės danguje vienatvę truputį užgožia
Dabar tokia aš vieniša ir skausmas drąsko man krūtinę
Dėl to, kad.. galbūt jau nesvarbu kas buvo,
Dabar mes niekas viens kitam tikriausiai niekas ir tebuvom. | | |
| |
| | 18. | Jei žinai kas aš,
Kam ši laišką rašau
Tai esi tas šiknius,
Kuri aš palikau!
Kaip verkiau aš skaudžiai,
Bet argi tu žinai?
Jei tu dar ne lavonas,
Tai busi juo tikrai!!
| | |
| | 17. | Nekenčiu,kaip kalbi su manim ,kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eileraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenciu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neistengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, ne visų mažiausiai.
| | |
| | 16. | Gėlės nužydėjo,
Sniegas ėmė snigt,
Aš tave mylėjau
O dabar eik šikt.
| | |
| | 15. | Jeigu myli pagal grožį
Tai verčiau mylėki ožį
Turi barzdą ir ragus
O svarbiausiai mandagus.
| | |
| | 14. | Lik sveikas, artimas bernioke,
Pasiilgau juoko ir laišku, brangus.
Aš esu mergaitė ir mylėti moku.
Tačiau meilės niekas nemaldaus.
| | |
| | 13. | Mus atskyre ši vasara. Lietus.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siubuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrižta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs- tiek dienų nemačiau...
O tavęs nesulaukiu,
Nes ? liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai...
Nes kažką nesuvokiamai brangu
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakšcios pušys šaknim sulaikys...
Vakarais nepaiilstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus...
Kur esi?
Akis pražiurėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų - lietus.
| | |
| | 12. | Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti,
Tiesti ranką, žvelgti į akis.
Ir tyliai tyliai pasakyti,
Kaip kenčia be tavęs širdis...
| | |
| | 11. | Dabar vistiek...
Daugiau kartu nebūsim,
Nesidalinsim rupesčiais, džiaugsmais...
Ir tavo lupos neberas jau mano lupu,
Ir nebežaisi tu manais plaukais...
Dabar vistiek...
Daugiau jau tavo rankos
Neglostys mano skruostų ir pečių...
Gal susitiks,
Gal susitiks dar mūsų akys...
Bet mums bus nejauku.
| | |
| | 10. | Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano durna galva, pats laikas butu jau
pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manes tu nemylejai niekad, tada
aš savo širdi sudaužiau...
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lūpytės
Aš sapnouju sapnuose:)
| | |
| | 9. | Ne, ateisiu. Aš tikriausiai dar ateisiu.
Tuo tik niekas netikės.Galbut piene išsiskleisiu...
| | |
| | 8. | Tau paliksiu obelų žydėjimą-
Te jis džiaugsmą neš.
Viską, viską, ką abu kentėjome,
Pasiimsiu aš.
Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek.
Metai plauks ir plauks.
Bet ir tas granitas-patikėk-
Vis kažin ko lauks.
Neateisi. Neateisiu jau ir aš.
Iš niūraus pavėsio.
Lai tau dienos žydra laimė neš.
Aš nepavydėsiu.
| | |
| | 7. | Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.
Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ja pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.
| | |
| | 6. | Didžiausias skausmas ne tada
Kai durklas perveria krūtinę.
Didžiausias skausmas tik tada,
Kai žuva meilė pirmutinė.
| | |
| | 5. | Kai tave pirmą sykį pamačiau,
to dar nesupratau,
bet būdamas su tavim,
Tave pamilau.
štai bėgo laikas,
Aš prisipažinau,
tavo akys liko šaltos,
O aš norėjau kažko daugiau.
Pasijutau lyg laivas kuriam aš plaukiau,
paskendo kažkur tarp vandenyno gelmių.
Bet štai išaušo nauja diena,
Ir tavęs jau neliko mano širdyje.
Gyvenimo laivas pakilo iš gelmių,
Ir nuplaukė toliau,
Tolimuoju reisu.
| | |
| | 4. | Bėga metai,
Bėga laikas,
Kai tave pamilau,
Buvau dar vaikas...
Bet dabar as supratau...
Kad laikas judėt toliau...
Ir nesakyk ,
Kad viską ka aš sakiau melavau,
Netiesa, aš tikrai tai jaučiau.
Bet jausmai išblėso ...
Dingo akyse ugnis,
Pamačiau aš kitą,
Ir vėliai pražydo širdis.
| | |
| |
| | 3. | Išeini...
Į kitos gražesnį pasaulį -
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas...
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus...
Ir pabūsiu aš kukčiodama -
ir vėl nieko nėra...
Tik pagalvės ir lubos,
tik stalas ir knygos.
Išeini...
Bet sugriši...
Gal rytoj, gal po daugel metų...
Sugrįši...
| | |
| |
Draugystė
